Naras Valentinas aprašo savo patirtį su prieš šimtmetį Kolkoje ant seklumos užplaukusiu laivu „Ernestini“ ir patirtį su vietos „Piratais iš Kolčenios“.
Turinys
Garlaivis – Kolkos kyšulyje nuskendęs burlaivis
Kad galėčiau man padėti „iš viršaus“, valtis prikalamajei virš denio tarp dviejų stiebų. Per audrą liukai buvo uždengti nuplėštas, o dabar laivo denyje stūksojo du dideli keturkampiaini tuštumos.
Išlipau iš valties tiesiai ant denio be šalmo, kurį užsidėjo tėvasbakstelėjo man į galvą, kai atsistojau iki juosmens vandenyje. Gana nepatogu pliuškenti po vandeniu, jei to nepakanka giliai. Tėvas privertė mane išmatuoti didelių skylių ilgį, pločio, storio ir nuo kampo iki kampo. Išmatavau arbapirmiausia su įvairiomis technikomis. Tėvas, palyginus išmatavimus, nustatė, kad jie tarpusavyje sutampa. Gerai! Nusileisti pažiūrėti, ar nėra skylių arba kita žala.
Naras apžiūri nuskendusio laivo patalpas Kolkatoje
Nusileidau „žemyn“ ir viena vaikščiojau po tamsų kambarį iki galo. Neradau jokių skylių. Abiejuose galuose tvirtos geležinės pertvaros, geležinės sijos išilgai šonų ir aug geležinės lubos virš galvos, visos pagamintos iš geležies. Po kojomis smėliu aplieti tušti maišai. Druskos krovinys ištirpinamas vandenyje. Reikėjo pasižiūrėti ir į variklio skyrių. Įėjimas į juos yra iš kambariores namai. Nulipau, bet negalėjau apsisukti. Dėl manęs kambariai buvo per siauri suknelei. Tamsoje čiupinėjau dyzeliną o kai kuriems mažesniems varikliams vairas šliaužia atgal name.
Kapitono kajutės durys atviros. Norėjo klijuoti degunu irgi ten. Per ch sklido silpna, vaiduokliška šviesaapvalioms dėžėms. Kodėl keturi? Iš lauko matė tik du. Kambarys atrodė neproporcingai ilgas su durpriešingoje sienoje. Ir kažkas pajudėjo tarp durų! Tokie izpotvynis buvo lygus. Ėjau toliau ir elnias priėjo prie manęs. Abunetrukus kaip naras.
Kur čia toks dalykas galėjo nutikti?! Žengiau dar vieną žingsnį ir atsitrenkiau į veidrodį! Mačiau save veidrodyje: nuskurusį, išsipūtusį kūną, švininę širdelę ant krūtinės ir ryškią kaparėlio galvą su keturiomis stiklinėmis akimis. Toks
keistuolis galėtų išgąsdinti net didžiausią ruonį, ne tik mane patį! Veidrodyje taip pat mačiau keistus sofos ir už nugaros esančio stalo vaizdus. Graži kajutė 200 tonų laivui!
Ar kapitonui reikėjo tokio didelio veidrodžio, kad matytų visas uniformos sagas ir rankogalių siūles? Barzdos
paragauti užteko daug mažiau. Tėvas patraukė signalinę virvę vandens pilti lauke.Žiemelis jau bėgo palei jūrą ir čiulbėjo vandenį virš Ernestinės.
Tėvas visai neklausė, ką aš mačiau. jis įtempė mane į valtį, nustūmė ją nuo nuolaužos ir - su kelio vėju išplaukėme
pusryčiams. Kai priėjome prie kranto, aplink Ernestiną jau šoko maži ėriukai.
Jūreiviai Kolkos kyšulį vadino Domesnu
Tik atsitiktinai Bērzkalnui pasisekė atsidurti Kolkoje, kai audra apvertė Ernestini ir švyturio prižiūrėtoją
sužvejojo iš bangų valtimi ir atnešė į krantą aplink laivo tarną. Bērzkalns pakvietė laivo kapitoną išsidžiovinti ir pasišildyti. Jis taip drebėjo iš pykčio, dejavimo ar šalčio, kad galėjo pasakyti tik:Verfluchte Domesnas” (Jūrininkai vadino Kolkos kyšulį Domesnass).
Laivą kapitonas nupirko pigiai, nes jis kiek nukentėjo susidūrus su didesniu laivu, nuotakos vardu pakrikštijo Ernestine, įdėjo naują variklį ir suremontavo, kad kitą kartą galėtų išvykti į medaus mėnesio kelionę, praleisti savo gyventi su šeima ir vėl palikti sūnui. Šį kartą išsinuomodamas Ernestini su druskos kroviniu į Arensburgą, jis tikėjosi užsidirbti pinigų vestuvėms. Bet dabar? “Verfluchtes Domesnas!”
Senieji Kolkos žvejai
Nauji svečiai buvo seni žvejai, kuriems kaulų skausmas ar lentos nebeleido eiti į jūrą žvejoti stintų. Apsisukę – jiems einant pro šalį – linkėdami viso ko geriausio, atgrasykite Bērzkalnu nuo kvailos minties pakelti laivą. Ernestinas daugiau niekada neplauks, nes iš Kolkos smėlio dar nebuvo iškastas joks laivas. Išvardinta daugybė ant seklumos palaidotų jūreivių... Nors seni žmonės kalbėjo pusiau latviškai, pusiau libiškai, sužinojau, kad žiemą, kai jie pastatė švyturį seklumos gale, jūra taip užšalo, kad galėjo nešti akmenys su arkliais per Irvės sąsiaurį iš Sami salos.
Kolkos piratai – kojų suktukai
Apkalbos apie kojų pjaustytuvus yra šaltas melas. Koks sveiko proto žmogus audringą naktį padegtų arklio galvą ir uodegą ir vedžiotų jį ant sedumo, kad suviliotų jūreivius tyčia bėgti per seklumą? O kas gyvam ar mirusiam nukirs kojas, kad patektų prie batų? Kaip tu iš batų ištrauksi nukirstą koją?! Tarsi gėrybių, kurias pati jūra išmetė į krantą, neužtektų. Dar visai neseniai, kai sulaužė senąjį Asaros keltą, vien lentos negalėjo paimti pavėjui... Senis pažvelgė į tėvą ir, supratęs, kad priartėjo prie pavojingos seklumos, nuplaukė atgal į saugesnius vandenis. praeities...
Prieš 100 metų Rygos įlanka buvo vadinama Mazjūra
Viduryje seklumos jau pusiaukelėje į švyturį matėsi Ernestino stiebai. Kairėje yra Irvės sąsiauris ir Baltijos jūra, kurią vietiniai vadino Dižuur, dešinėje yra Rygos įlanka – Mazjūra. Pakrantėje susitiko ir kovojo dviejų jūrų srovės ir bangos, nugalėjo ta pusė, kuriai padėjo vėjas. Bet – kad ir kokie vėjai pučia, jie visi pučia iš jūros“. Tačiau ``sausumos'' pietvakarių vėjai buvo dar baisesni nei jūros vėjai, nes tuomet krante lūžo abiejų jūrų bangos. Kaip sunkiai pakrautas trijų metrų grimzlės laivas galėjo mėtytis ir nuskęsti ant vieno metro gylio seklumos, nesuprato net audros prie Kolkos nepatyrę jūreiviai.
47,48 NK
