2010 m. rugsėjo 14 d. su Aleksandru vykstame į dar vieną nardymo kelionę – šį kartą į pietinę Prancūzijos pakrantę – Žydrąjį krantą. Pagrindinis taikinys – prie Prancūzijos Rivjeros krantų nuskendę laivai. Kaip įprasta, išvykimas vėluoja, apie 14:00 pas mane atvažiuoja Aleksandras, susikrauname visą bagažą į mašiną ir kelionė gali prasidėti. Priešaky – beveik 3000 kilometrų ilgio kelias per Europą.
Kai jau važiuojame iš Rygos, prisimenu, kad pamiršau maišelį su šviežios mėsos paplotėliais. Skambutis į įmonę ir palinkėjimas, kad darbuotojai juos suvalgytų. Aleksandras važiuoja iki Latvijos sienos, Lietuva – mano. Prie Kauno tenka mokėti „kelių mokestį“ Lietuvos policininkams. Pasirodo, jie turi lazerinius radarus...
Suku mašiną į Suvalkus, tada prie vairo sėda Aleksandras. Prie Lomžos, apie 2:00 ryto - nori vakarienės pakelės restorane. Važiuojame toliau visą naktį nesustodami.
Kitą rytą jau esame netoli Berlyno ir įsukame į 9 greitkelį Niurnbergo kryptimi. Nuvažiavęs kelis šimtus kilometrų Aleksandras „įkrenta“ į vokiečių policininkus. Šį kartą – 90 Eur, greitį viršijome 25 km/val. Atrodo, kad kelionė bus brangi...
Visoje Vokietijoje lyja ir debesuota. Po Niurnbergo ateina Karlsrūhė. Važiuojam kuo greičiau. Po Vokietijos seka tokia pat lietinga Prancūzija. Į Prancūziją įvažiuojame prie Miulūzo, toliau Bizanson. Merginos „susijaudinusios“ – nepanašu į saulėtą Viduržemio jūrą. Oro sąlygos ima sparčiai gerėti tik pravažiavus Lioną ir mažiau nei 500 kilometrų iki Viduržemio jūros. Vakaras artėja, lauke tamsu.
Aleksandras vėl sėda prie vairo. Prieš Marselį suklystame rinkdamiesi greitkelį ir užuot greitai patekę į tikslą, įvažiuojame į Marselio centrą ir iki ten pateksime vingiuoti per niūrų Marselį. Miestas toks, koks mums buvo aprašytas – daug pavojingesnis nei mūsų „kaukė“ tamsiu paros metu. Aplink daug tamsių namų, negali pasakyti, ar jie gyvenami, ar ne. Gerai, kad kelias veda be žymesnių sustojimų, Marselį kertame beveik be šviesoforo, daugiau po žeme nei virš žemės. Dešinėje pusėje – Viduržemio jūra. Po Marselio kelias dešimtis kilometrų toliau seka Tulonas.
Apie vidurnaktį pagaliau atvykstame į tikslą – Hyeresą. Dar 10 kilometrų ir privažiuojame siaurus vartelius, už kurių mūsų stovyklavietė yra bambukų tankmėje. Pirmas įspūdis – gyventa geriausiomis sąlygomis. Bet dar neišlepinome, kur nakvoti, tualetas, dušas, maža virtuvėlė – ko dar reikia?
Didžiausias pliusas, kad iki jūros kranto kelios dešimtys metrų, ten galima degintis ir maudytis, yra ir mūsų laiveliai. Susitinkame su Sergejumi, Dmitrijumi ir kitais. Susitariame rytoj niekur nenardinti, pirma gerai išsimiegokime, maudykimės, deginsimės ir pasikraukime jėgų.
Kitą rytą, žinoma, visi miegame iki 10:00. Kai pabundame - iškart prie jūros! Vanduo superinis, apie 22-23 laipsnius. Pasiimu kaukę ir plaukiu prie pat kranto. Gylis - iki kokių 4-5 metrų, skaidrus, švarus, aplink daug žuvų... Pasirodo, Prancūzijoje be apribojimų leidžiama medžioti po vandeniu. Mūsų grupėje yra ir keletas „medžiotojų“. Po nuotykių Norvegijoje nebenoriu tokių pramogų.
Diena bėga tingiai. Vakare einame į šalia esantį prekybos centrą „pasipildyti“. Kainos, žinoma, yra brangios, bet jūs galite tai padaryti. Didelis sūrių pasirinkimas ir viskas, kas randama jūroje.
rugsėjo 17 d rytas ateina apsiniaukęs ir lietingas. Šiandien pirmoji skiltis Viduržemio jūroje. Pasinerkime į laivą „Le Marcel“. Apskritai nieko ypač įdomaus, gylis – iki 32 metrų. Nuolauža gana stipriai sunaikinta, stovi nuo 1895 m. Sunku net suprasti, kas yra kur.
Antra skiltis jau įdomesnė – neriame į „Le Michel C“. Jis jau didesnis, geriau išsilaikęs ir gylis taip pat padoresnis - mano VRX rodo 41 metrą. Netgi radau vietą, kur iš nuolaužų buvo susiformavęs dvidešimties metrų ilgio siauras tunelis ir per jį ropojo. Bet kokiu atveju nieko sudėtingo.
Palinas išsiugdė prancūzų kalbos supratimą. Pasirodo, viskas labai paprasta – reikėtų atsižvelgti į šiuos dalykus:
Bon jour - Laba diena (taip pat galima naudoti ryte ir vakare)
Oi – Taip
Bon - Gerai
Mesjė – kreipimosi forma vyrams, „gerbiamasis pone“
ponia – moterų kreipimosi forma. Vis dar nesupratau, ar tai gali patikti 150 kilogramų sveriančiam senoliui ir jaunai prancūzei
Merci - Ačiū!
Stūmoklis – vairuotojas
Atsiprašau - Atsiprašau (reikia pasakyti, kai prekybos centre atsitrenki į senuką, nešantį pilną kiaušinių krepšelį, ir kiaušiniai sugenda)
Merde – grubus keiksmažodis (būtina vartoti, jei prekybos centre ant jūsų užvažiavo tantukas ir suplėšė kiaušinius. Nerekomenduojama vartoti prieš juodaodžius, sveriančius ne mažiau kaip pusantro karto)
Visi kiti prancūzų kalbos žodžiai yra sudaryti iš latvių, rusų ar angliškų žodžių, kuriuos žinome pridedant priešdėlį "Na-“. Taigi mūsų balionai čia buvo vadinami "Labai blizgus“, bet mylimas viskis –La-Tulamōr“ (atkreipkite dėmesį, kad raidė „o“ yra pailga. Ji priklauso tikram Marselio ritiniui)
rugsėjo 18 d. Šiandien plane „Le Ville de Grasse“. Anksčiau tai buvo mažas ratinis garlaivis, iš kurio šiandien išlikę tik patys ratai ir garo mašina viduryje. Kiti kūno kontūrai jau išnykę. Kadangi gylis visai neblogas – 48 metrai – nardytojų nėra per daug. Jau sėdint valtyje matosi, kad srovė šį kartą ne juokai. Mes tris kartus metame žymeklį, visi nesėkmingai. Pagaliau kažkas atsitinka su ketvirtuoju. Mes su Aleksandru nusileidžiame pirmi. Kai nusileidžiate, nieko nėra. Matomas tik mūsų inkaras ir takelis smėlyje, rodantis dreifavimo kryptį. Einame juo, kol po kurio laiko išryškėja didžiulio vežimo kontūrai. Vežimėlis tikrai didžiulis, apie 4-5 metrų skersmens. Mes galime pabūti apačioje apie 20 minučių. Filmuojame, fotografuojame ir keliamės. Kaip „prizas“ – dešimt minučių šešių metrų gylyje su deguonies balionu. Kiti, žinoma, į lauką išsėlino daug greičiau.
Kitą dieną - rugsėjo 19 d – „tuščia diena“. Jūra per banguota. Ryte šiek tiek pabundame ir einame apžiūrėti, bet apie pietus vykstame apžiūrėti Hyeres centro. Mašiną paliekame „Kazino“ aikštelėje ir leidžiamės į kalną. Virš viso senamiesčio iškilusi 190 metrų (jei galima tikėti mano GPS) kalva, papuošta tvirtovės griuvėsiais ir apžvalgos aikštele. Pakilimas trunka apie porą valandų, gatvelės siauros ir vingiuotos, kartais sunku suprasti, kur mus nuves kita vingiuota gatvė. Reikia pasakyti, kad Kroatijos miestelis Rovinj, kuris buvo laikomas panašiu architektūriniu stiliumi, buvo daug švaresnis ir tvarkingesnis.
Vakare Aleksandras „koncertavo“ virtuvėje – vakarienei bus basma!
pirmadienio rytą rugsėjo 20 dieną, kaip ir tikrą pirmadienį, vėl einame į „darbą“. Šiandien laukiama gražiausios Hyeres apylinkėse sudužusio laivo – 78 metrų ilgio garlaivio „Donator“. Tiesa – tai nėra tikrasis jo vardas, nors tokiu vardu jis žinomas visuose nardymo žinynuose. Tikrasis laivo pavadinimas yra „Le Prosper Schiaffino“ ir jis nuskendo 1945 m. lapkričio 10 d., kai įplaukė į miną netoli pietinės Porquerolle salos pakrantės. Šią nuolaužą „Donator“ pavadino vairuotojai, ant jų radę laivo varpą tokiu pavadinimu...
Jūra po vakarykštės dar gana „gumbuota“, bet šiek tiek pasistengę įveikiame 8 mylių kelionę aplink Porquerolle ir apie 10:30 prisijungiame prie daugybės nardymo valčių ir prie stacionarių plūdurų prisišvartuotų valčių. Beje, antroji gražiausia čia nuolauža – „Le Grec“ yra visai šalia, už kelių šimtų metrų. Aplink jį taip pat pastebimas šurmulys. Srovė nemaža, bet nardymas aplink stacionarius plūdurus visai kitoks. Nusileidus į maždaug 20 metrų gylį, atsiveria laivo laivagalis. Iškart leidžiamės į propelerį – didžiausias gylis – 50 metrų. Aleksandras įsitaisė už sraigto ir parodo man jį nufotografuoti, bet ... baaaccc !!! Kameros stiklas aprasojęs! Viduje vandens nesimato, bet iš fotografavimo ir filmavimo nieko neišeina.
Na, jei ne - tada ne. Mėgaukimės gražiu lygiai taip pat, akimis ir rankomis. Laivas stovi ant tiesaus kilio ir yra idealios būklės. Sulaužytas tik už kelių metrų esantis lankas, bet mūsų laikas ribotas, todėl neiname jo ieškoti. Vietoj to, mes nuskaitome tarpus. Žinoma, čia ką nors rasti realu kaip penki latai turgaus aikštėje. Vienas laivo bortas apaugęs gražiais gorgonais, kurie plazdėja srovėje, pateisina savo vardą. Aplink taip pat daug žuvų. Dvidešimt minučių prabėga nepastebimai, net valandos čia nepakaktų...
Laikas judėti aukštyn. Pakilimo metu stebėjau netoliese esančius prancūzų narus. Matosi, kad pasiruošimas tobulas, mūsų OWD ir AOWD dar toli iki to... čia nardo ir 12-14 metų vaikai, ir 70 metų tantukai... Be to, nors jie nėra techno narai, vis tiek matosi, kad jie neria dekompresijos režimu... Kilimo metu matyti daugiau nei „trys minutės per penkis metrus“. Šalia manęs pakyla jų vedlys raudona hidra – plūdrumas visiškai tobulas, nepaisant srovės.
Tačiau kai iškylame į paviršių, paaiškėja, kad ir jiems viskas klostosi ne taip sklandžiai. Laive likęs Sergejus pasakoja, kad prieš akimirką kitame laive buvo rastas vienas naras be gyvybės ženklų... Daugiau detalių nežinoma, bet kai jau grįžtame atgal, patrulinis kateris. visu greičiu juda link mūsų. Ar su mobilia barokamera, arba evakuacijai...
Apskritai, turime šiek tiek papasakoti apie prancūzų nardymo sistemą. Jie neatpažįsta „mūsų“ PADI ir, atrodo, teisingai. Jų CMAS išsiskiria daug geresniu pasirengimu. Formaliai kalbant, jų „viena žvaigždė“ atitinka mūsų OWD, „dvi žvaigždės“ – mūsų AOWD, o „trys žvaigždės“ – mūsų AOWD + Deep arba Rescue. Su oru jie neria iki 60 metrų, bet nežinia, kokiam lygiui yra gylio ribos. Tačiau jie nedraugauja su technodivingu - kai domimės nardymo klubais apie trimix, kilo mintis - labai mažai kas su juo nardo, tai mums neapsimoka, griežti teisiniai apribojimai... vienu žodžiu - "vartotojiškas nardymas" "Čia yra nacionalinė sporto šaka, bet ne išskirtiniai jie tikriausiai nėra techno narai.
Kaip antrąją skiltį Sergej mums siūlo nardyti urvuose. Na, žinoma – tai mums kažkas naujo ir neregėto – Pirmyn! Viena grupė nardė anksčiau – labai šaunu! Bet pabandysime kitoje vietoje... Kai pateksime į reikiamą vietą, vienas prancūziškas laivelis jau stovi ten. Šalia prisišvartuojame ir leidžiamės į vandenį. Laive lieka Dmitrijus, kuris turi labai apytikslį supratimą apie šį davitą, ištrauktą iš vadovų. Neriu ir einu link uolos. Įėjimas turėtų būti apie 8 m gylyje. Plaukiu šen bei ten, daugiau nieko nerandu, tik apie 5 m gylio grotą. Pilna technodiverio įranga plaukiu prie netoliese esančio nardymo valties ir klausiu, kur yra urvas. Jie, kiek nustebę mano aparatūros (kuri tikrai atitinka bent poros šimtų metrų gylio urvus), rodo į tą pačią grotą... turbūt vis juokiasi iš latvių narų, kurie į 5 metrų grotą ateina su dviem. balionai, du žibintai ir ritės... Rezultatas yra toks laivas, kurio didžiausias gylis yra 14 metrų. Oskaras plaukia čia pat vieno iš mūsų sūnų įžangoje. Nufotografavau ir nufilmavau jas atgal į valtį. Ablom!
/tęsinys/
