Rugsėjo 21 d. – ryte neneriame, nes prieš naktį tingėjome ir nepripildėme balionų. Užuot nardę, einame į netoliese esantį prancūzų nardymo centrą. Ten mus pasitinka nemaloni žinia – dėl vakarykštės avarijos šiandien „Donatorius“ nedirba, prie jo stovi prancūzų sargybos laivas ir neleidžia narams prisiartinti... taip sakant – „do razborki izjateljstv... Sergejus siūlo pasinerti į „Le Ferrando“. Apskritai nieko įdomaus čia nesitikima, bet už „varnelę“ tai tiks. Aleksandras lieka krante, aš einu su visu būriu „paprastų“ narų. Radau vieną uolinę žuvelę, tai viskas įdomu. Laivas buvo smarkiai apdaužytas, todėl jį pridėjome tik 26 metrų gylyje.
Tačiau kita diena žada būti įdomi – nersime 54 metrų gylyje įsikūrusiu lėktuvu „Mustang“. Viskas būtų gerai, jei šiandien labai neskaudėtų galvos. Įprastoje situacijoje tokiomis sąlygomis nenerčiau, jei viskas suplanuota, bet tokios progos praleisti negalima. Kai priartėjame, matome, kad srovė šį kartą ne juokai. Virvė išsivynioja per visą ilgį ir laikosi vandenyje 45 laipsnių kampu. Prieina kitas nardymo laivas ir klausia, kur nersime. Atrodo, kad jie visai neįsivaizduoja, kur nuplaukė. Apskritai „Le Ville de Grasse“ taip pat yra visai šalia, maždaug už 100 metrų.
Yra tik du narai – aš ir Aleksandras. Apsirengiau pirmas ir šokau į vandenį laukti Aleksandro. Kol Aleksandras rengiasi, mus nunešė srovė apie 150 metrų nuo žymeklio. Prilipu prie valties borto, o Dmitrijus užveda variklį, kad nutemptų mane į vietą. Bet pasirodo, tai nėra tokia jau paprasta užduotis – po kelių minučių rankos išsitiesia labai ilgai. Aš šaukiu, kad Dmitrijus stabdytų. Turite nusirengti visą įrangą ir lipti atgal į valtį. Priartėjame prie žymeklio ir šį kartą nuleisdami orą šokinėjame abu vienu metu, kad tuoj pat nusileitume žemyn. Sunkiai priplaukiame prie virvės ir pusiau irkluodami su plaukmenimis, pusiau traukdamiesi aukštyn, greitai krentame žemyn. Nepaisant to, kai artėjame prie 50 metrų gylio, lynas jau yra horizontalus. Aleksandras priekyje, aš už nugaros, desperatiškai bandau patekti į inkarą.
Pagaliau pasirodo pats lėktuvas. Gana gerai išsilaikęs, trūksta tik uodegos ir sparnų galiukų. Aleksandras tuoj pat įsitaiso piloto vietoje ir mosteluoja man jį nufotografuoti. Baaac!! Kamera vėl rasoja!!! Aš grubiai pasiimu į fotoaparatą ir grąžinu jį į vietą. Teks apsieiti be nuotraukų. Gerai apžiūrime lėktuvą, vienas mažas murenas iškišo galvą iš variklio. Praeina suplanuotos dešimt minučių ir pradedame kilimą. Apskritai tokiam mažam objektui laiko visiškai pakanka. Kylame nuožulniu lynu, ištveriame visas suplanuotas dekompresijos minutes ir po 35 minučių grįžtame į valtį. Apskritai emocijos yra teigiamos, jei tik jų nesugadina skaudanti galva, stipri srovė ir niūri kamera. Šiandien tikrai daugiau nenardysiu.
Tačiau rugsėjo 23 dieną pagaliau suplanuoti „tikrieji“ urvai! Apie 11:00 esame kraštutiniame vakariniame Hyeres pusiasalio gale, švartuojamės prie uolos ir nardymas gali prasidėti. Gylis nebus didelis, bet mes su Aleksandru ala rimtai pasiruošėme - du žibintai, du ritės ir t.t., iš anksto sakome visus žingsnius.
Iš viso čia yra trys atskiri urvai, apie kurių konfigūraciją nėra daug žinoma. Sergejus tik sako, kad vienas buvo mažiausiai 200 metrų ilgio ir turėjo šakas. Kartu su mumis pretenduoja dar pora „paprastų“ narų.
Pirmas urvas prasideda didele, aukšta grota, į kurią įeiname smėlėtu dugnu. Kai esame apie 50 metrų nuo „išorinio pasaulio“, kur dar gerai matomas išėjimas, randame didelį akmenį ir Aleksandras sutvarko pirmą virvės galą. Seku paskui jį ir bandau ką nors nufilmuoti. Urvas siaurėja, greta vaikščioti nebegalima. Tačiau gyliai minimalūs – 2-8 metrai. Tai pirmas rimtas kartas oloje, neskaitant Čistjakovo Dahabe, todėl nekantrauju pagauti savo jausmus. Apskritai nėra jokio ypatingo diskomforto ar klaustrofobijos požymių. Tikrai nesijausčiau taip patogiai viršvandeniniuose urvuose. Prisimenu, kaip pabėgau iš druskos urvų prie Kuldygos.
Kai baigiama pirmoji 50 metrų ritė, pritvirtiname kitą ir einame toliau. Iš viso nuėję apie 80 metrų matome, kad viršuje yra oro burbulas. Kylame virš vandens ir atsargiai kvėpuojame oru – kas čia po žeme vietoj oro susikaupė?! ne, kvėpuoti galima, nors oras toks „parūgštintas“. Lempos apšviečia apie 4-5 metrų aukščio skliautą. Pažadinti mūsų šviesų, virš jos pradeda skraidyti dešimtys šikšnosparnių. Padarome keletą nuotraukų ir grįžtame po vandeniu, link išėjimo.
Išėję į lauką einame į šalia esantį urvą. Pasirodo, jis mažesnis ir ne toks įdomus. Šį kartą aš įeinu pirmas, tiesdamas virvę. Kai nuvažiuojame vieną ritės ilgį, duodu ženklą kitiems ir suku atgal. Čia manęs laukia maža staigmena - kiti taip sumušė purvą, kad mano ritė pasirodo nebe tuščias formalumas. Matomumas - apie 50 cm, žibintuvėlis irgi nepadeda, į lauką einu tik paskui virvę.
Trečiame urve drąsiau einame į vidų. Kai pasiekiame tašką, kai viduje vis dar šviečia dienos šviesa, urvas skyla. Nusprendžiu toliau tyrinėti savarankiškai. Parodau kitiems ženklą, kad lauktų manęs čia ir einu į vidų. Dabar esu vienas tamsoje ir po žeme. Būtų tinkamas metas siaubo filmo vertam siužetui, bet nieko – viskas vyksta taip, kaip planuota. Beveik neįdomu – kur nuotykiai, kur aštrūs jausmai?
Išeinu į ritės galą ir atsigręžiu. Po kurio laiko priekyje pasirodo kitų šviesų blizgesys. Dar šiek tiek pasivaikščiojame lauke ir einame į valtį. Visi sutariame – reikia skubiai pirkti ilgesnius ritinius!
Po pietų vykstame apžiūrėti netoliese esančio Tulono. Statome mašiną kelių aukštų aikštelėje ir pajudame pakrantės link. Tikslas yra rasti valtį, kuri plaukia pro miestą. Paėję kelis kilometrus pasiekiame krantą. Pasirodo, „krantas“ ir „uostas“ čia nėra sinonimai ir pakrante tektų eiti apie 4 kilometrus. Atrodo per daug ir nusprendžiame pasimėgauti prancūzišku viešuoju transportu. Patogus autobusas nuveža į pačią miesto širdį – krantinę, kur švartuojasi trijų ir keturių aukštų motorinės jachtos. Na, tai yra Žydrojo kranto esmė! Greitai randame valčių prieplauką ir įsitaisome geltoname katamarane, kuris žada apiplaukti visą uosto teritoriją. Vos išplaukus iš kranto į akis atsiveria programos vinis – visas galingas Prancūzijos laivynas. Pirmame plane atpažįstame du skandalingus „Mistral“ klasės amfibinius laivus, už kurių fone matyti Prancūzijos laivyno flagmanas – aviacijos bazės laivas „Charl de Gaulle“. Palyginti su amerikietiškais lėktuvnešiais, šis atrodo gana kuklus, vargu ar daugiau nei 200 metrų ilgio. Kiek suprantame, gidas prancūzų kalba iškart atskleidžia visas karines Prancūzijos paslaptis, bet mes fotografuojame savo malonumui.
Po ekskursijos laivu užsukame į vieną uosto parduotuvę, kurioje įsigijau porą „interjero suvenyrų“ – laivo varpą ir sekstantą. Pardavėjas pasirodo labai spalvingas vaikinas, su juo šiek tiek pabendraujame ir nusifotografuojame po sėkmingo pirkimo. Taip pat aplankome laivyno muziejų, esantį dviejų aukštų pastate, visai šalia karinio jūrų laivyno bazės vartų.
Kitą dieną nuo pat ryto pradeda graužti sąžinė - kol kas realus skilčių kiekis gerokai atsilieka nuo planuoto, tad prie jūros važiuoju nuo pat ryto, kol Aleksandras dar miega. Mūsiškiai vėl plaukia į irklentinį garlaivį „Le Ville de Grasse“. Laive Dmitrijus visus suskirsto į poras, aš, žinoma, vienas. Bent jau šį kartą kamera nenuvilia, šiek tiek nufilmavau, dar kartą viską pasižiūriu ir kaip paskutinis atsistoju visas savo dekompresijos minutes.
Aleksandras taip pat pabunda ant antrosios skilties. Eikime į „Le Grec“ – antrą gražiausią laivą šiame regione po „Donatoriaus“. Vėlgi, esame tik dviese, o Dmitrijus mus nuveža su maža valtimi. Jūra vis dar labai banguota – iš pradžių tenka bristi apie 10 kilometrų iki rytinio Porquerolle salos galo, tada dar 3–4 kilometrus per atvirą jūrą. Po vieną matome dvi mažytes tornadų prieglaudas. Kitokio naro valties šiandien jūroje nematyti. Džiaugiamės, kad „Le Grec“ įrengti du stacionarūs plūdurai. Srovė irgi ne per stipri. Valtis tikrai labai graži, stovi ant tiesaus kilio, didžiausias gylis 46 metrai. Laivo laivas sulaužytas ir nesimato. Po erdves knaisiojamės, žinoma – viskas tuščia, seniai perskaityta. Srovė vis dar jaučiama, visą laiką bandanti mus nunešti nuo laivo. Aplinkui gana daug žuvų. Iš antstato pašalinu vieną didelį gruperį. Po penkiolikos minučių pradedame keltis. Čia ir atsiranda visi stacionarių plūdurų privalumai – stori ir tvirti lynai padeda įveikti bangas jūros paviršiuje.
Kai įsėdame į valtį, pasirodo, kad bangos dar didesnės ir Dmitrijus siūlo apeiti Porquerolle salą kita puse, laikantis pavėjinės salos pusės. Bet vėjas ir toliau kyla... taip pat temperatūra tokia, kad nakčiai reikia įjungti šildytuvą...
Kadangi kitą dieną prie jūros nuvažiuoti negalime, nusprendžiame ją praleisti vandens pramogoms. Pirmiausia einame aplankyti vietinio sendaikčių turgaus, kuris yra apleisto atrakcionų parko vietoje, Hyeres pakraštyje. Visa „andelė“ vyksta šeštadienio ir sekmadienio rytais. Sergejus mus viliojo istorijomis, kad už porą eurų čia galima nusipirkti pačių neįsivaizduojamų dalykų. Tikiuosi kokių „jūrinių suvenyrų“, bet nieko įdomaus nerandu. Tačiau platus įvairiausių „buitinių suvenyrų“ pasirinkimas. Jei kas norėtų už pigius pinigus papuošti interjerą retro stiliumi, tai jam būtų tinkama vieta. Plačiame asortimente seni lygintuvai, kavamalės, visokie virtuvės įrankiai. Šalia – seni skudurai, naudota buitinė technika, žaislai, sportinės šlepetės po 5 eurus su užrašu „Made in France“, vaisiai... Dar įdomiau patys prekeiviai. Slapčia stengiamės fotografuoti veidus, kol jie pradeda piktai žiūrėti į mus. Tačiau „makiažo“ nerandu – nieko „iš jūros“.
Nusiperkame vaisių ir važiuojame aplankyti Sergejaus ir Pavelo, kurie šiandien išskrenda. Jie įsikūrę kitame kempinge, už kelių kilometrų nuo mūsų. Vynas, sūris ir austrės visada yra ant stalo. Mokomės juos tinkamai valgyti. Ne visiems pavyksta. Kai pagaliau gražiai su jais atsisveikiname, mūsų kelias veda į Marselį. Tenka važiuoti apie 90 kilometrų, dažniausiai gerais greitkeliais, kurie nėra nemokami. Parkuojamės aikštelėje prie senojo uosto, pačiame centre. Su savimi turiu striukę, kurią palikau automobilyje. Po kelių minučių tenka skaudžiai apgailestauti – lauke pučia žiaurus vėjas, gali būti apie 20 m/s. Ant jūros apie tokį laiką sakoma - "šiuo metu plytos mokosi skraidyti"... tai nėra toli nuo tiesos, karts nuo karto paliekam nuobodžius vaizdus, ar stogo gabalą ar ženklą krenta ant mūsų. Lipame į tvirtovę, nuo kurios atsiveria kolosalus miesto vaizdas. Toliau nusprendžiame apvažiuoti uostą iki tolumoje matomos katedros. Pakeliui randame vietą, iš kurios išplaukia laivas į Ifos salą. Deja, šiuo metu skrydžių nėra. Arba dėl vėjo, arba dėl to, kad sezonas baigėsi, o Edmondo Danteso celė iš naujo apklijuojama tapetais.
Visas miesto gyvenimas tarsi susisuko aplink uostą - vyksta kažkoks koncertas, akcija, išpardavimas... ir žinoma - visa įlanka pilna įvairaus dydžio laivelių. Kovodami su stipriu vėju patenkame į stebimą katedrą, kuri yra pačiame jūros pakrantėje. Deja, nieko apie tai nežinome, galime vertinti tik monumentalumą.
Grįžtant užsuku į porą „jūros suvenyrų“ parduotuvių, bet viskas brangiau nei Tulone, tad ir asortimentas silpnesnis. Vienintelis dalykas, kuris daro įspūdį, yra pilnas naro komplektas su poliruoto vario šalmu, švininiais batais ir pompa. Dėl kainos neklausiau, nes užuodžiu penkiaženklį skaičių Sėdame kitoje kavinėje ir einame į aikštelę. Į stovyklavietę grįžtame tamsiu vakaru.
/išvada sekama/
