Sekmadienis taip pat nežada būti geresnis – išlipus į krantą matosi, kad jūroje bangos siekia apie du metrus. Nusprendžiame vėl nueiti į sendaikčių turgų nusipirkti vaisių. Na, atėjo laikas padaryti dar vieną rinkos ratą. Jei ką... Šį kartą mano optimizmas visiškai pasiteisino. Radau vieną spalvingą prancūzą, kuris parduodavo tikrą laivo iliuminatorių iš gryno vario. Kaina – 150 eur. Mieloji, bandau derėtis, bet nesiseka. Vyras laužytomis anglų-prancūzų kalbomis aiškina, kad tai iš prancūzų laivyno, paskandinto Tulone 1942 m. Po ilgo derėjimosi pavyksta nusiderėti 10 eurų, taip pat gauti „dovaną“ laivo termometrą. Abu džiaugiamės, fotografuojame prisiminimui.
Po pietų Viačeslavas siūlo plaukti burlentėmis į kitą pusiasalio pusę. Bijau stipraus vėjo, bet Slavik turi didelę lentą su 6 metrų bure, man turėtų tikti. Pasirodo, su tokiu važiuoti daug lengviau nei su manuoju. Sąlygos banglenčių sportui taip pat idealios – plačios lagūnos su nedideliu gyliu, apsaugotos nuo bangų. Šios vietos privalumus įvertino ir daugelis kitų banglentininkų bei buriuotojų. Lentos mirga aplinkui mažomis bangelėmis. Porą kartų pavyksta ir sklandyti.
Pirmadienis mūsų taip pat laukia su vėju ir bangomis. Sergejus sujaukia valtį lauke, mes taip pat nusprendžiame, kad nebeverta čia likti. Nusprendžiame pradėti rytoj anksti ryte. Džioviname ir pakuojame įrangą. Apie vidurdienį nusprendžiu atsisveikinimo maudytis jau vėsioje Viduržemio jūroje. Kai nuplaukiau nemažą atstumą į jūrą, ant kranto pasirodo Aleksandras, šaukdamas ir mojuodamas rankomis. Po jo elgesio pagalvojau, kad įvyko kažkokia nelaimė, nors plaukdamas į krantą negaliu apie tai pagalvoti – kas galėjo nutikti, jei visi „mūsiškiai“ ant kranto? Kai aš plaukiu per girdėjimo sritį, Aleksandras šaukia, kad paskubėčiau
pylimas lauke – teigiama, kad susitarta dėl „Le Rubis“ – netoli Sen Tropezo nuskendusio prancūzų povandeninio laivo.
Ura!!! Nereikia manęs skubinti du kartus. Per pusvalandį susikrovėme į autobusą, skubėdamas pamirštu kompiuterį. Laimei, su jumis yra Uwatec dugno laikmatis, patyrę techno narai 40 metrų gylyje jau gali su tuo susitvarkyti, dekompresuodami „pajutę“. Pakeliui sustojame prie degalų bako nusipirkti baterijų fotoaparatui, nes baterijų nebuvau įkrovęs. Pavažiavę valandą, atvykstame į daiv centrą, esantį gražioje stovyklavietėje, pačiame jūros pakrantėje. Daivcentras priklauso pedantiškiems vokiečiams, kurie atidžiai nagrinėja mūsų „popierius“. Vienas iš mūsų iš karto išskaičiuojamas, nes jis turi tik OWD. Vadovas kritiškai pažvelgia į mano PADI DM sertifikatą ir sako, kad CMAS tris žvaigždutes pasieksiu tik tuo atveju, jei vis dar turėsiu „Deep and Wreck“ sertifikatą. Įteikiu jam savo Advanced Trimix sertifikatą ir bandau įtikinti, kad šį kartą jis turi du kartus prieš mane pasakyti „Koo!“. Jis buvo užsispyręs ir sako, kad yra tik viena Advanced Trimix specializacija.Mes beveik kovojame. Kai visi popieriai surašyti, krauname daiktus į padoriai atrodantį RIB (7,5 metro, 200 z/s 4 taktų variklis) ir lekiame į jūrą. Važiuoti nėra toli, apie 10 min. Pasirodo, mūsų kelionės vadovas buvo Rygoje ir mokėsi su mūsų ugniagesiais. Net bendrų pažįstamų randame. Kai esame ten, gidas perskaito griežtą instruktažą – „žingsnis dešinėn, žingsnis į kairę – šaudyk be įspėjimo“. Klausausi viena ausimi, o tik namo galva. Antrasis vadovas demonstruoja unikalų „pririšimo“ būdą – vos tik atsiduriame koordinatėse, čiumpame už virvės ir peršokame už borto. Jokių žymeklių, jokių plūdurų... Šį būdą teks įvesti ir Baltijos jūroje.
Mes su Aleksandru einame pirmi, nes ilgiausiai būsime po vandeniu. Srovė tikrai stipri, gerai, kad dabar turime storą virvę, už kurios reikia laikytis. Maždaug 30 metrų gylyje išryškėja povandeninio laivo kontūrai. Fantastinis! Povandeninis laivas stovi beveik ant tiesaus kilio, liukai atidaryti, viršuje išardytas lengvas korpusas, atidengiantis suspausto oro balionus ir kitus „žarnus“. Plaukiame iki liukų, net „pavyzdžiui“ įsiliejame į vieną iš jų. Tačiau ne – mano konfigūracija kiek per „riebi“ – čia tiktų sidemounts. Bet pagunda maudytis viduje didelė... Vietoje to laikau fotoaparatą kiek leidžia ranka ir stengiuosi filmuoti vidų. Pozuodamas ant povandeninio laivo tilto Aleksandras jaučiasi bent kaip admirolas Dönitzas. Plaukiame iki lanko ir leidžiamės į dugną. Gylis – 39,8 metro. Deja, „vaizdas iš priekio“ neveikia, nes šioje vietoje labai stipri srovė ir drumstumas mažina matomumą. Šioje vietoje nerizikavau pakilti virš povandeninio laivo, nes bijau pasiklysti. Lėtai einu link laivagalio, kur pririšta mūsų virvė, pakeliui kiek įmanoma daugiau fotografuoju ir filmuoju. Aplink daug žuvų, kurios prideda reikiamų „akcentų“ į kadrus. Vaizdai tiesiog fantastiški. Žinoma, vaizdai Raudonojoje jūroje būtų spalvingesni, bet Viduržemio jūra „mėlynesnė“ ir čia nėra spalvų, bet tikrai „Le Rubis“ grožiu užima solidžią antrąją vietą už „Gulf Fleet 31“ konkursas. Pirmą vietą užima vien dėl to, kad yra 106 metrai.
Pradedame kilti maždaug po 22 min. Pakeliui matome kitus mūsų grupės vairuotojus. Kadangi neturiu kompiuterio, darau sau „švelnų“ pakilimą su pora perteklinių dekopų. Pasirodo, man deguonies bake praktiškai nieko nebeliko, tad pereinu prie oro ir filmuoju likusią grupę, kuri tik dabar pradeda kilti. Šešių metrų gylyje suformavome tikrą „koldūnų sriubą“, nes kol kiti lėtai kyla lynu, aš stengiuosi išlaikyti savo gylį. Gidė priekaištingai žiūri į mane, tikriausiai todėl, kad esu viena ir ant ne tos virvės. Moju jam ranką, parodau, kad man viskas gerai ir liepiu palikti mane ramybėje. Išlipęs iš valties jis perskaito apie tai įnirtingą debriefą, bet man tai kaip vanduo žuviai – Baltijos šalyse tai ne tik nardymas. Kiti taip pat gauna „odą“ – Jana daugiausiai gauna už neteisingus svorius ir plūdrumą. Kai išlipame ant kranto, aš likau paskutinis su savo „šaldytuvu“, nėra kam pagalbos prašyti. Ištiesiu jį iki valties laivagalio ir užsidedu ant pečių. Kadangi jūra gana banguota, stengiuosi pagauti momentą, kai banga nuneša į krantą ir pašokti... Įkrentu į maždaug pusantro metro gylį ir nuo „kibirkšties“ svorio susitraiškuoju. .. Šliaužiu į krantą... Viena pensininkų pora ir visas būrys žiūrovų netoliese esančioje kavinėje stebi, kas vyksta. Jiems smagu, bet aš tikrai neturiu jėgų su visa įranga ant nugaros kovoti su bangomis ir smėliu. Bandau atsistoti – nesėkmingai. Iš kavinės pusės pasigirsta užjaučiantis atodūsis... Svarstau variantą - šliaužti iki nardymo centro. Ne, tai vis tiek būtų žemina! Vėl įtempiu jėgas... ir pavyksta!!! Iš kavinės pusės pasigirsta ovacijos ir plojimai, pensininkų pora šypsosi ir kažką sako prancūziškai... Aš – herojus!
Sukrauname šlapius daiktus į maišus ir grįžtame į Hyeres. Prie vairo – Šumacherio vertą vairavimo stilių kalnų serpantinais demonstruojanti Jana. Neprieštarauju, lemtingai pasikliauju jos įgūdžiais, bet kai kurie turbūt artimi jūros ligai. Už kelių centimetrų nuo autobuso šono mirksi pakelės užtvarai ir stulpai. O vietomis iš viso nėra užtvarų... Už nugaros pasigirsta nepatenkintas balsas - "Ei, saugokis, bulvių nenešk!!!" - "Kas tai pasakė??" - "Bulvės!"
Mes atgimstame tamsoje stovyklavietėje. Nusprendžiu pabaigti likusią tullamore dalį, bet niekas iš mūsų kabinos nepalaiko mano idėjos. Imu buteliuką ir einu ieškoti imlesnės publikos, kurią, žinoma, greitai randu. Iš likusio vakaro dalies prisimenu tik Robespjero patriotiškumo vertą tostą – „Už Prancūziją!
Šia nata ir pasibaigė aktyvioji kelionės dalis. Kitą rytą Aleksandras verda atsisveikinimo plovą, mes džioviname ir susipakuojame daiktus. Išvykti planuojama po pietų.